Sportas - mano terapija.

Prieš keletą mėnesių grįžęs aplankyti tėvų ir išbėgęs pabėgioti gerai žinomais takais, sutikau seniai matytą pažįstamą, kuris pamatęs mane šyptelėjo ir paklausė:
- Tai vis dar bėgioji?
- Na, taip... - prasikaltęs atsakiau.
- Visą gyvenimą juk negalėsi bėgioti, turėsi ir dirbti ir šeima pasirūpinti. - pamokė mane žmogus.
Tąkart tema pernelyg neišsiplėtojo, nes nedegiau dideliu noru stoviniuoti ir kalbėtis.
Tačiau dar daug kartų po šio susitikimo savęs klausiau, kodėl vis dar bėgioju? Kodėl niekaip nesuaugu ir netampu „normaliu“ žmogumi, kaip kad mano sutiktas pažįstamas? Net ir perkopęs trisdešimtmetį užsiiminėju nesąmonėm. Juk tai man neatneša jokio finansinio gerbūvio, priešingai – kelionės į varžybas, visas sportinis inventorius tik dar labiau patuština piniginę. Tai suryja begales laiko, kurį galbūt galėčiau skirti „normalioms“ veikloms. Šios mintys ilgainiui atslūgo, nes buvau susimobilizavęs į pasiruošimą ultra triatlono pasaulio etapui, kuris vyko rugpjūčio pabaigoje Panevėžyje. Tačiau praėjus varžyboms ir grįžus į Klaipėdą susitikimas su kolege privertė dar kartą susimąstyti.
- Žinai, kai matau kokius nuotolius įveiki, aplanko dvejopas jausmas – viena vertus, tai žavi, kita vertus, pagalvoju, ar tau nereikia psichoterapijos?,-pusiau juokais, pusiau rimtai pasakė kolegė.
Nors psichoterapijoje esu buvęs ne kartą ir priimu tai, kaip vieną geriausių savęs pažinimo ir suvokimo didinimo formų, visgi šis klausimas mane dar kartą privertė suklusti ir pasinerti į savianalizę. Gal iš tiesų man esmingai kažko trūksta gyvenime ir siekdamas užpildyti šią tuštumą pasitelkiu sportą? Galbūt, viso labo, tai yra bėgimas nuo savęs ir problemų? O gal, priešingai, tai tiesiog man yra reikalinga, kaip maistas, be jokio konkretaus paaiškinimo? Įvairios mintys lindo į galvą ir kuo ilgiau su jomis buvau, tuo labiau suvokiau, kad sportas man ir yra terapija, mano šventykla, kurioje išsigryninu ir atsinaujinu. Tai nėra pabėgimas nuo savęs, tai yra ėjimas į save, kartais skausmingas, gniuždantis, bet, tuo pačiu, ir suteikiantis palaimą bei ramybę.
Todėl pabandžiau sau įsivardinti, kodėl renkuosi būtent tokią terapiją.

Fizinis krūvis man leidžia būti arčiau pirminės žmogaus prigimties. Iki šiol žmogus gyveno taip, kad pabėgtų nuo jos, kurdamas komfortiškas ir greičiau gyventi leidžiančias sąlygas, tačiau už tai jis sumokėjo savąją kainą, neleisdamas organizmui normaliai funkcionuoti. Ko pasekoje, žmogus patiria varginančius psichosomatinius simptomus, o prote pasisėja nerimą keliančios mintys. Įdarbindamas savo kūną aš išsivaduoju iš viso to. Net ir tada, kai patiriu fizines perkrovas, jos būna laikinos, organiškos ir natūralios.

Sportas man padeda įvertinti tai, kas mane supa. Jei ne treniruočių ir varžybų metu patirtos situacijos, aš turbūt niekada nebūčiau įvertinęs išgertos stiklinės vandens reikšmę, sėdėjimo ant patogaus fotelio ar artimo žmogaus buvimo šalia vertę. Vertybių perkainojimas įvyksta per realius patyrimus: kai išgeri paskutinį vandens lašą iš gertuvės, kai trasoje išbūni ilgiau nei parą laiko toli nuo komfortiškų gyvenimo sąlygų, kai grumiesi su savo kūnu tam, kad išliktum ir viskam pasibaigus, sugrįžtum pas tau artimus žmones bei iš naujo įvertintum tai, ką turi. Tuo metu tai, kas įprasta - tampa ypatinga.

Foto: Vygintas Sereika

Sportas įprasmina mano gyvenimą. Kartais, kai atsigręžiu į praėjusius metus arba tam tikrą gyvenimo etapą ir pabandau „ištraukti“ iš jo labiausiai įsimintinus įvykius, didžiąją jų dalį būtent ir sudaro patyrimai iš varžybų. Kasdieniniai darbai ir rūpesčiai, kurie užima didžiąją gyvenimo dalį, retai kada suteikia egzistencinę pilnatvę. Gyvenimas turi susidėti ir iš įsimintinų įvykių, tada jis tampa spalvingesnis ir prasmingesnis. Kartais įsimintinus įvykius padiktuoja gyvenimo situacijos, tačiau daugumą jų – mes galime sukurti patys. Jei nuolat grumsimės tik su gyvenimo iššūkiais, mes pražiopsosime patį gyvenimą.

Sportas man yra terapija. Treniruočių metas turbūt yra vienintelis laikas, kada aš galiu kokybiškai pabūti su savimi. Tuo metu pasilieku vienas su savo mintimis ir kūnu, be jokių išorinių trukdžių. Tai būna pats tinkamiausias metas susidėlioti savo mintis. Dažniausiai, tai vyksta savaime, be jokių ypatingų pastangų. Po treniruotės pasijaučiu tarsi po terapinio seanso, kuomet mintyse padidėja suvokimas apie tam tikrus mano gyvenime vykstančius įvykius, o padidėjęs seratonino kiekis smegenyse suteikia didesnį ramybės ir laimės pojūtį.

Foto: Valentinas Pečininas

Judėjimas man suteikia galimybę būti arčiau gamtos. Kaskart, kai pasineriu į vėsų ežero vandenį ar pasileidžiu miško takeliais, jaučiuosi tarsi sugrįžęs į savo namus. Buvimas su gamta man leidžia nuraminti protą, tarsi pakrauti jį ramybės „baterijomis“. Kai jos pradeda sekti, žinau, kad turiu sugrįžti į Motinos gamtos prieglobstį.

Sportas mano gyvenimą padaro produktyvesnį. Turėdamas tiek pat valandų paroje, kiek ir aplink mane esantys žmonės, aš turiu planuoti savo laiką, kad galėčiau ir pasportuoti, ir atlikti visas kasdienines pareigas. Mano mintys būna labiau susikoncentravusios į tai, ką darau, nes laikas pernelyg brangus, kad galėčiau jį švaistyti beprasmėms veikloms. Tai mano dieną padaro produktyvesnę ir aktyvesnę.

Sportas man leidžia būti žemai. Ruošiantis varžyboms ir dalyvaujant jose, neišvengiamai tenka patirti fizines ir mentalines perkrovas, kurios priverčia susivokti, jog esu, viso labo, tik menka būtybė prieš Gamtą, nuotolį, fizines galimybes. Kaskart, išgyvenus savąjį mūšį ir sugrįžus į įprastas gyvenimo aplinkybes, kyla kur kas mažesnis noras aukštinti savo ego, teisti supančią aplinką ar girtis tariamais laimėjimais. Aš tiesiog žinau savo vietą. Buvimas žemai, man leidžia būti aukštai, pakilus virš bereikšmių ir laikinų vertybių.